Sovietinis režimas siekė išnaudoti švietimo bei mokslo sferas vykdyti komunistinę indoktrinaciją, visuomenei diegti tam tikras vertybes, pasaulėžiūrą. Valdžia prižiūrėjo, kad mokiniai ir studentai būtų „teisingai“ mokomi nenukrypstant nuo komunistinės ideologijos. Po 1956 ir 1972 m. neramumų, kurių pagrindiniai veikėjai buvo jaunimas, partinė valdžia ir KGB skyrė dar didesnį dėmesį švietimo sistemai. Nemažiau svarbu, kad ir kiti akademinės bendruomenės atstovai (mokslininkai ir dėstytojai) būtų teisingų pažiūrų. Jie irgi buvo prižiūrimi, stebimi, kad tarp jų nebūtų nepatikimų elementų kaip pvz. buvusių tremtinių ar politinių kalinių ar atvirai valdžiai oponuojančių asmenų. Mokslo ir švietimo bendruomenė taip pat buvo pasitelkiama sovietinės propagandos apie sistemos pasiekimus sklaidai ypač tarp lietuvių išeivijos. Be to, mokslo institucijos turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį „šaltojo karo“ lenktynėse su Vakarais mokslo, inovacijų, naujų technologijų srityse. Mokslininkai savo išradimais turėjo prisidėti prie sovietinės sistemos pranašumo kūrimo. Be to, moksliniai ryšiai su Vakarais buvo puiki šnipinėjimo priedanga.

Akademinė ir kūrybinė inteligentija nuo pat sovietinės okupacijos pradžios buvo valdžios taikinys. Valdžia siekė įvairiomis priemonėmis ją pritraukti į savo pusę, kad galėtų įgyvendinti savo politiką ir palaužti jos tikrą ar tariamą pasipriešinimą. Valdžiai itin rūpėjo šios visuomenės grupės politinės pažiūros ir lojalumas sovietinei santvarkai, nes inteligentija turėjo būti svarbus partijos įrankis kuriant „naująjį sovietinį žmogų“. Prieš tuos, kurie nesilaikė partinės linijos, buvo imtasi tam tikrų poveikio priemonių. Jei žmonės nesileisdavo perauklėjami, kentėjo jų karjera. Asmenims, kurie nepasiduodavo spaudimui, KGB pradėdavo operatyvines bylas. KGB pasitelkdama agentus ir slaptas operatyvines technines priemones nuolat juos stebėjo, rinko informaciją apie jų viešą ir privatų gyvenimą, analizavo jų nuotaikas, elgesį ir pasisakymus. Ypač didelį spaudimą juto iš tremties ir įkalinimo vietų grįžę inteligentai, nes valdžia juos laikė ne tik grėsme, bet ir labai naudinga priemone savo propagandiniams uždaviniams įgyvendinti. Buvusiems tremtiniams ir kaliniams bei jų vaikams buvo daromos kliūtis siekti aukštojo išsilavinimo, dirbti mokslo institucijose.

Sovietinis režimas dėjo nemažai pastangų, kad akademinė bendruomenė būtų patikima komunistų partijos politikos vykdytoja. Su režimu nesitaikstantys studentai ir kiti akademinės bendruomenės nariai buvo įvairiais būdais persekiojami. Studentai buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų, mokslininkams trukdoma siekti profesinės karjeros, jie buvo baudžiami laisvės atėmimo bausmėmis. Vis dėlto akademinėje aplinkoje gana aktyviai reiškėsi pasipriešinimo jėgos.

KGB veiklą akademinės bendruomenės sektoriuje sąlygoja ne tik kova su kitaminčiais, bet ir „šaltojo karo“ aktualijos. Sovietinė sistema siekė įslaptinti visą informaciją, kuri galėjo pakenkti sovietinės kaip pažangios sistemos įvaizdžiui ir atskleisti strategiškai svarbią informaciją, kurią Vakarai neva galėtų prieš ją panaudoti. Slaptumo poreikis ir lenktyniavimas su Vakarais sudarė prielaidas KGB kištis į mokslo institucijų veiklą. KGB įsitikinimu mokslo objektai yra potencialūs užsienio žvalgybų taikiniai, o Vakarų mokslo institucijos yra Vakarų specialiųjų tarnybų šnipinėjimo priedanga. Tuo pačiu mokslininkai, jų kontaktai su vakarais buvo puiki ir šnipinėjimo priedanga.

Dokumentų žyma: