Turistinės kelionės bei mokslinės, darbinės išvykos į Vakarus irgi buvo vertintinos dvejopai: kaip grėsmė dėl bandymų verbuoti tarybinius piliečius, informacijos nutekėjimo, pabėgimų, “ideologinio apdorojimo“ bet ir galimybė vykdyti šnipinėjimą bei propagandines akcijas. Tad kelionės į užsienį irgi buvo reglamentuotos ir nustatytos tam tikro elgesio taisyklės, kad nepakliūtų į bėdą t. y. netaptų spec. tarnybų taikiniu ir sumenkintų gero tarybino piliečio įvaizdį.

Į užsienį galėjo išvykti tik režimo patikimais laikomi asmenys. Tad žmogaus praeitis, dabartinė veikla (ne tik antisovietinė, bet ir užimamos pareigos) vaidino lemiamą vaidmenį sprendžiant dėl jo kelionės. Pastebėtina, kad keliones į Vakarus gauti sunkiau nei į socialistines šalis. Buvę rezistentai politiniai kaliniai, asmenys prie kuriuos KGB surinko kitokios kompromituojančios informacijos (pvz. antisovietinė veikla, ryšiai su Vakaruose gyvenančias draugais, giminėmis) ar dirbantys su slapta informacija išvykti į užsienį turėjo ribotas arba jokios galimybės, arba jų kelionės buvo palaimintos iš viršaus su konkrečiu tikslu.

Agentai buvo svarbiausias instrumentas stebėti užsieniečius Lietuvoje bei lietuvius užsienyje, tad jų atrankai, patikimumui, parengimui buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nors ir čia neišvengta klaidų ir nesėkmių, nes pasitaikė ir pačių agentų pabėgimo į Vakarus atvejų . Agentai ne tik turėjo vykdyti stebėseną, šnipinėti, bet ir prisideda prie žmonių, kurie planuoja išvykti į užsienį, stebėsenos, kompromituojančios informacijos rinkimo , tad jų informacija galėjo nulemti ar asmeniui bus suteikta galimybė išvykti į užsienį. Agentai taip pat turėjo stebėti turistinių grupių elgesį, ar kas nors nebando pabėgti, ar nebuvo bandymų verbuoti, užmegzti kontaktų su užsieniečiais, ar atitinkamai elgiasi patys turistai, o taip pat prisidengiant stažuotėmis, komandiruotėmis, konferencijomis vykdyti pramoninį, mokslinį šnipinėjimą.

KGB griežtai kontroliavo sovietinių piliečių keliones į užsienį, išvykstantieji buvo slapta stebimi. Savo vertinimą apie susiruošusį į užsienį asmenį KGB pateikdavo partinei valdžiai. Tai buvo savotiška profilaktika nustatant asmens patikimumą. Individualiai išvykti į užsienį buvo gerokai sunkiau, nes pavienį žmogų buvo sunkiau kontroliuoti. Turistinių kelionių, meno kolektyvų gastrolių dalyviai buvo stebimi KGB agentų, patikimų asmenų ar net kadrinių darbuotojų. Jie stengėsi sukliudyti išvykusiesiems į užsienį slapta susitikti su lietuvių išeiviais, perduoti sovietinei valdžiai nepalankią informaciją, pabėgti ar savo elgesiu diskredituoti sovietinio piliečio vardą. Šios kelionės turėjo būti išnaudojamos įvairiems operatyviniams, agentūriniams ir propagandiniams tikslams.

Išvykstančiųjų kontrolė neapsiribojo tik jų kelione. Grįžusius iš užsienio lietuvius, ypač garsesnius, apklausdavo saugumiečiai. Buvo sudarytas klausimų, kuriuos reikėjo užduoti sugrįžusiems asmenims iš užsienio, sąrašas: su kuo bendravo ambasadose gaunant vizas, kelionėse, ar nebuvo bandymų verbuoti, kaip elgėsi kiti žmonės kelionės metu, ar turi informacijos apie išeivijos veiklą . Sugrįžusius asmenis KGB tikrino norėdamas išsiaiškinti, ar išeivija Vakaruose ideologiškai jų nepaveikė, ar nebuvo siūlyta ten pasilikti, ar nebandyta gauti informacijos apie politinę situaciją SSRS ir pan. Už melą ar nutylėjimą jie galėjo nukentėti, jau nekalbant apie kitas keliones į užsienį. O galimybė dar kartą išvykti į užsienį buvo gera paskata elgtis taip, kad nebūtų sulaukta priekaištų iš valdžios. Tačiau, kad ir kaip KGB kontroliuodavo keliones, buvo tokių, kurie negrįždavo į Lietuvą. Tai rodo, kad KGB ne per geriausiai patikrindavo išvykstančius asmenis.

Dokumentų žyma: