KGB priemones bei taikomus metodus prieš lietuviškąją rezistenciją lėmė ir pasipriešinimo formos, jų keliami tikslai. Po J. Stalino mirties 1953 m. ir 1956 m. SSKP XX partijos suvažiavime pasmerkto Stalino kulto, atsiradus tam tikros laisvės iliuzijomis, susidarė sąlygos formuotis neginkluotam pasipriešinimui, kuriam didelę įtaką turėjo 1956 m. neramumai Vengrijoje, iš tremties ir kalinimo vietų grįžtantys kaliniai ir tremtiniai. Išskirtinos tokios lietuvių antisovietinio pasipriešinimo formos: pogrindinės jaunimo organizacijos mokyklose, aukštosiose mokyklose, kuriose buvo puoselėjimas tautiškumas, lietuviškumas; etnokultūrinis judėjimas (kraštotyros, žygeivių judėjimai, kurių svarbiausi tikslai senųjų lietuvių papročių, paveldo, tautinės savimonės, istorijos, lietuvių kalbos puoselėjimas), neformalūs jaunimo judėjimai, tokie kaip, pvz., hipių, pankų, metalistų; paminėtinos tokios viešos pasipriešinimo akcijos kaip Vėlinių 1956 m. lapkričio 2 d., ar kasmetiniai vasario 16-osios (Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m.) minėjimai, 1972 m. Romos Kalantos susideginimas ir masinės jaunimo demonstracijos po jo laidotuvių gegužės 18–19 d. Aštuntajame dešimtmetyje išėjus pirmajam „Kronikos“ numeriui ir įsteigus TTGKK, prasidėjo naujas religinio antisovietinio judėjimo etapas davęs stimulą ir pasaulietinei savilaidai. Svarbus lietuvių antisovietinio pasipriešinimo etapas – Maskvoje kilęs disidentinis žmogaus teisių ir laisvių judėjimas, kurio tikslas buvo ne tik slapta, bet ir viešai kovoti su režimo daromais nusikaltimais. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė ir Lietuvoje 1976 m.

 Pasipriešinimas sovietiniam režimui buvo ne tik organizacijų kūrimas, savilaida ar viešos pasipriešinimo akcijos, bet ir lietuviškų tradicijų, religinės praktikos puoselėjimas, tautinės, istorinės atributikos saugojimas, slaptas religinių, tautinių švenčių šventimas, primestų sovietinių vertybių, švenčių, papročių boikotas, netgi vakarietiškos kultūros (muzikos, dailės, aprangos stiliaus) perėmimas, ir tai irgi buvo vertinta kaip tyli rezistencija. Pastebėtina, kad sovietinė valdžia ir KGB labai plačiai ir lanksčiai traktavo valdžios nesankcionuotą veiklą, siekė ją nuvertinti, depolitizuoti ir aiškinti negatyvia Vakarų įtaka.

LSSR KGB ypatingą dėmesį skyrė toms visuomenės grupėms, kurios, jo manymu, kėlė režimui tikrą ar tariamą grėsmę, simbolizavo nepriklausomą Lietuvą, kovojo su žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimais. Ateizmą propaguojanti sovietinė valdžia siekė ją neutralizuoti, sumažinti Katalikų Bažnyčia poveikį žmonėms. Nors KGB ir kitų represinių struktūrų taikytos priemonės prieš Bažnyčią kito, bet tikslai buvo tie patys – palaužti kunigų, nesitaikstančių su tikėjimo išpažinimo suvaržymais, pasipriešinimą, nutraukti ryšius su Vatikanu, perimti Bažnyčios valdymo kontrolę ir susilpninti jos įtaką visuomenei. Dar didesnį spaudimą Bažnyčia pajuto dėl religinės pogrindinės veiklos ir spaudos, nes ieškojo būdų, kaip Vakarams pranešti apie religinės laisvės ir tikinčiųjų teisių pažeidimo atvejus. Akademinė ir kūrybinė inteligentija nuo pat sovietinės okupacijos pradžios buvo valdžios taikinys. Valdžia siekė įvairiomis priemonėmis ją pritraukti į savo pusę, kad galėtų įgyvendinti savo politiką ir palaužti jos tikrą ar tariamą pasipriešinimą. Prieš tuos, kurie nesilaikė partinės linijos, buvo imtasi tam tikrų poveikio priemonių. Jei žmonės nesileisdavo perauklėjami, kentėjo jų karjera. Ypač didelį spaudimą juto iš tremties ir įkalinimo vietų grįžę inteligentai, nes valdžia juos laikė ne tik grėsme, bet ir labai naudinga priemone savo propagandiniams uždaviniams įgyvendinti. Iš tremties ir įkalinimo vietų grįžę tremtiniai ir kaliniai dėl savo galimų antisovietinių nuostatų buvo ypač atidžiai stebimi valdžios ir KGB, persekiojami ir diskriminuojami. Į Vakarus pasitraukę kunigai, politikos ir kultūros veikėjai aktyviai kėlė Lietuvos laisvinimo idėją įvairiose vyriausybinėse ir tarptautinėse institucijose, žiniasklaidoje. Šie asmenys nepripažino sovietinės valdžios Lietuvoje. Išeivių parama neginkluotajam pasipriešinimui, politiniams kaliniams ir jų šeimoms sovietinėje Lietuvoje valdžiai kėlė nerimą ir buvo dedamos visos pastangos šiems ryšiams trukdyti arba perimti jų kontrolę ir išnaudoti savo tikslams.

Dokumentų žyma: