LKP ir KGB santykius, partinę kontrolės ir pavaldumo lygmenį lėmė sovietinė nomenklatūros sistema. Tačiau šių institucijų santykiai išgyveno tam tikrą dinamiką. Stalinistiniu laikotarpiu vietinė Lietuvos komunistų partija, išskyrus aukščiausius partinius pareigūnus, turėjo nedaug svertų, galinčių kontroliuoti sovietinį saugumą. Po 1953 m. tiek SSKP CK, tiek LKP CK siekė padidinti kontrolę ir įtaką represinėms struktūroms, kad šios būtų patikimos ir paklusnios sąjungininkės kovoje dėl valdžios ir bendrininkės įvairiose politinėse intrigose. Sovietinis saugumas buvo pasitelkiamas ne tik vykdyti represijas, bet ir įgyvendinti partijos vidaus ir užsienio politikos uždavinius.

LSSR KGB kontrolę užtikrino sovietinės nomenklatūros sistema. Ji nubrėžė partinių organų, partinių ir valstybinių institucijų bendravimo principus – griežtą subordinaciją ir pavaldumą, partijos kontrolę ir viršenybę. KGB priklausymas nomenklatūrai  ir atskaitomybė ne vienam asmeniui, kaip buvo J. Stalino laikais, LKP Centro komiteto biurui suteikė daugiau partinių galių. Partijos įtaka skiriant KGB kadrus buvo vienas iš didžiausių jos svertų siekiant daryti poveikį KGB veiklai. KGB darbuotojai buvo atrenkami ne tik iš komunistų partijos, bet ir iš komjaunimo, aukštųjų partinių mokyklų. KGB partinė organizacija ir LKP CK Administracinių organų skyrius buvo tos struktūros, kuriomis partija naudojosi siekdama paveikti ir kontroliuoti KGB veiklą. Tačiau įtaka per šias struktūras buvo gana ribota. LSSR KGB veiklos prioritetai ir kryptys turėjo remtis ne tik SSKP CK ar SSRS KGB direktyvomis, bet ir LKP CK nutarimais. LKP CK akivaizdžiai formavo KGB veiklos politikos prioritetus, t. y. sutelkė didesnį KGB dėmesį į buvusius politinius kalinius, tremtinius, išeiviją, Katalikų bažnyčią. Pažymėtina, kad komunistų partijos įtaka KGB operatyvinei, agentūrinei veiklai buvo ribota. Nuo partinės vadovybės sprendimo priklausydavo, ar bus išduotas leidimas sekti, verbuoti komunistų partijos narius. Komunistų partijos nariai turėjo tam tikrą imunitetą nuo saugumo.

LSSR KGB ir komunistų partijos susirašinėjimo dokumentai, ataskaitos atskleidžia, už ką sovietinis saugumas buvo realiai atsakingas komunistų partijai ir kokias partines užduotis vykdė, t. y. kaip veikė partinė kontrolė. LSSR KGB ataskaitose komunistų partijai pateikdavo išsamią informaciją apie šalyje vykstančius procesus, net primesdavo savo požiūrį į juos. Iš LSSR KGB buvo reikalaujama ne tik paprastos informacijos, bet ir visuomenėje vykstančių procesų analizės. Kartu KGB turėjo išnagrinėti ir pranešti, kas skatina antisovietines apraiškas ir kokių veiksmų būtina imtis. Nemažą dalį KGB susirašinėjimo su partinėmis institucijomis sudarė asmenis kompromituojanti medžiaga (ryšiai su giminėmis užsienyje ar užsieniečiais, veikla nepriklausomoje Lietuvoje, antisovietiniai pasisakymai) ir informacija apie antisovietines apraiškas. Savo iniciatyva ar partijos prašymu KGB rinko ir teikė žinias, kompromituojančias partijos narius ar kitus asmenis. Tai galėjo turėti įtakos tolesnei tų žmonių karjerai. LSSR KGB dokumentai, ataskaitos, partinėms struktūroms siunčiami raštai atskleidžia, kad ši institucija ne tik vykdė jai pavestą užduotį teikti informaciją, bet ir rekomendavo partijai, kaip elgtis vienu ar kitu klausimu. LSSR KGB ir LKP susirašinėjimo dokumentuose atsispindi glaudus šių struktūrų nomenklatūrinis ryšys.

LSSR KGB teikė informaciją ir aukščiausiai partinei valdžiai Lietuvoje, ir SSRS KGB. Sovietiniam saugumui tekusios politinės, ideologinės funkcijos ir uždaviniai, jo ypatinga ir privilegijuota padėtis darė KGB išskirtine, gana savarankiška ir galinga šalies institucija. LSSR KGB ir LKP susirašinėjimo dokumentuose atsispindi glaudus šių struktūrų nomenklatūrinis ryšys. Nors KGB galėjo daryti įtaką partijos sprendimams, kurie buvo priimami saugumiečių pateiktos informacijos pagrindu. Tačiau galutinis sprendimas visada priklausė partijai, kurie priklausė nuo politinių realijų – buvo vertinama, ar sprendimai yra politiškai naudingi, ar efektyvios KGB siūlomos priemonės.

Dokumentų žyma: