1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nepriklausomybę praradusi šalis išgyveno dramatiškas transformacijas. Sovietiniai okupantai per marionetinę Lietuvos komunistų partiją pasitelkė įvairias administracines ir represines priemones naikinti nepriklausomos Lietuvos politinę, ekonominę, kultūrinę, socialinę sanklodą. Iki aneksijos veikė nepriklausomos Lietuvos institucijos, o vėliau sovietiniu pagrindu imtos kurti naujos valdymo struktūros. KGB buvo vienas svarbiausių okupacinio režimo atramų. Dokumentai liudija, kaip KGB skverbėsi į įvairias valstybės gyvenimo sferas, vykdė nusikaltimus. Vis dėlto tai neatskleidžia vykdytos sovietų valdžios represinės politikos visumos. Okupacinio režimo egzistavimą ir visuomenės kontrolę Lietuvoje užtikrino ir kitos svarbios sovietinės struktūros – komunistų partija, Raudonoji armija, VRM ir kt. Sovietinė represinė politika – tai ne tik fizinis teroras (žudynės, trėmimai, įkalinimai, represinių struktūrų ir armijos savivaliavimas), bet ir kiti prievartinio pobūdžio veiksmai įvairiose gyvenimo srityse, kaip antai švietimo, ekonomikos, kultūros ir kt., prisidėję prie visuomenės kontrolės, baimės ir beteisiškumo atmosferos kūrimo Lietuvoje.

Rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai 1939–1953 m.“ skelbiami įvairių institucijų dokumentai apie jų vykdytus represinius ir kitus prievartinius veiksmus.