1940–1941 m. laikotarpis – vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų: 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Prisidengiant oficialiomis, teisėtomis struktūromis, procedūromis ir įstatymais, įvyko ne tik šalies okupacija, bet ir aneksija. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo įtraukta į SSRS sudėtį ir kaip valstybė penkiasdešimčiai metų dingo iš pasaulio žemėlapio. Pradėta atvirai griauti visa, kas buvo sukurta per dvidešimt nepriklausomybės metų: politinė, ekonominė ir socialinė sistema, kultūrinis pakilimas. Buvo atmestas ankstesnis žmonių gyvenimo būdas ir ligtolinės vertybės, nes totalitarinė SSRS santvarka nederėjo su laisve ir demokratija. Tokios transformacijos negalėjo vykti be represijų taikymo. Už jų vykdymą buvo atsakingos represinės struktūros. Teroras buvo neatsiejamas bolševikų politikos įgyvendinimo įrankis. Tikrų ir potencialių naujos sistemos priešų, kurių buvimas tapo nesuderinamas su naująja sistema, medžioklė buvo užprogramuota dar iki okupacijos, nes 1939 m. priimtas NKVD nutarimas Nr. 001223 dėl tam tikrų asmenų grupių represavimo iš Baltijos valstybių ir kitų planuojamų užimti teritorijų. Pirmiausia nukentėjo politinis, ekonominis, karinis ir kultūrinis elitas, bene labiausiai trukdęs naujosios sistemos kūrimui Lietuvoje.
1940 m. rugsėjo 3 d. Lietuvoje buvo įsteigtas SSRS NKVD padalinys LSSR NKVD. Jis ėmėsi įgyvendinti pagrindinius savo tikslus: užtikrinti Lietuvos teritorijoje plačios sovietizacijos sąlygas; sunaikinti antisovietinius elementus, pirmiausia nepriklausomos tarpukario Lietuvos minčiai ištikimus asmenis: inteligentus, kariškius, politinių partijų bei organizacijų narius, juo labiau vadovus, įvairių verslų savininkus; užtikrinti išorės sienų saugumą ir t. t. Tai buvo griežtai struktūruota organizacija: apskritys buvo pavaldžios centrui Lietuvoje, o šis – NKVD centrui Maskvoje. Tais pačiais metais NKVD Lietuvoje tapo atsakingas ir už kelius, jų išlaikymą ir net už vidaus laivininkystę. Visgi labiausiai NKVD tapo žinomas dėl savo represinės politikos, nukreiptos prieš valdžiai priešiškus ar bent įtartinus asmenis. Represijos apėmė ne tik žmonių naikinimą, bet ir jų sekimą; NKVD turėjo platų agentūrinį tinklą, veikiantį visoje Lietuvoje. 1941 m. įkuriamas ir NKGB. Jis buvo atsakingas ne tik už žvalgybą, bet ir turėjo užtikrinti valstybės saugumą. 1941 m. birželio 14 d. įvyko pirmasis masinis trėmimas į Sibirą, kuriam sovietų valdžia ir saugumo struktūros ruošėsi iš anksto. Buvo mobilizuotos NKVD kariuomenės pajėgos, panaudoti aktyvūs kolaborantai, atvežti papildomi daliniai iš kaimyninių valstybių. Trėmimai buvo nukreipti prieš ištisas socialines žmonių grupes: inteligentus, kariškius, buvusių organizacijų narius, pasiturinčius asmenis ir t. t., jų turtas būdavo išgrobstomas ir išvagiamas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras visuomenei pateikia okupacinių institucijų dokumentus, atskleidžiančius, kokia buvo tikroji, o ne propagandinė padėtis šalyje 1940–1941 m., kaip greitai situacija blogėjo. Dokumentai parodo, kaip vykdoma Lietuvos sovietizacija atsiliepė žmonių kasdienybei: krito gyventojų pragyvenimo lygis, iš parduotuvių dingo prekės, atsirado pirmieji talonai. Jau 1941-ųjų gegužę kaimo parduotuvėse nebuvo įmanoma nusipirkti net duonos, tad augo ir žmonių nepasitenkinimas naująja sovietų valdžia. Gyventojų nuotaikas stebėjo NKVD, apie tai rengdavo specialias suvestines ir jas siųsdavo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui bei LSSR LKT pirmininkui M. Gedvilui. Dokumentai atskleidžia ir nežabotą sovietinių kariškių savivaliavimą. Taigi, nors komunistinė propaganda nuolat skelbė žinią apie pažangios sistemos taikymą neva atsilikusioje Lietuvoje, tačiau jau pirmieji sovietinės valdžios metai parodė, kokia tai buvo visa griaunanti jėga ir sistema.
Dokumentų žyma: