1944 m., Rytų frontui judant į vakarus ir traukiantis vokiečių kariuomenei, sovietai reokupuoja Lietuvą. Šalyje iš karto imamos vykdyti represijos. Jos vykdomos ne tik prieš klasinius priešus: ūkininkus, inteligentus, bet ir prieš 1941 m. Birželio sukilimo bei kitus antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, buvusius tikrus ar tariamus vokiečių talkininkus ir kt. 1944–1953 m. represinė politika pasižymi ideologiniu teroro pagrindimu, jo intensyvumu, įvairių administracinių, represinių, slaptųjų, propagandinių priemonių taikymu prieš tam tikras visuomenės grupes, siekiant konkrečių tikslų, tokių kaip antisovietinio pasipriešinimo, jų rėmėjų bazės ir sovietizacijos procesų trukdžių pašalinimas.

SSKP per LKP ir kitas institucijas vykdė įvairaus pobūdžio represijas Lietuvoje. Partinės ir administracinės struktūros legitimavo įvairias represines priemones, kurias taikė SSRS NKVD ir NKGB. Į jas buvo įtrauktos ir kitos institucijos. 1945 m. rugpjūtį vykusiame LKP CK VII plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės – administracinės, represinės, politinis masinis darbas ir kitos – tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita.“ Teroras išprovokavo vyrų, vengiančių mobilizacijos ir suėmimo, pasitraukimą į miškus, kur jie galėjo kovoti su tuo, kas vyksta Lietuvoje, ir taip paskatino ginkluotos rezistencijos atsiradimą. Prasidėjęs ginkluotas pasipriešinimas buvo dar vienas pretekstas taikyti represijas ir prieš taikius civilius gyventojus. Smogiamoji jėga buvo 1944–1945 m. NKVD kariuomenė, kuri Lietuvoje sutelkė 16 pulkų. Prieš taikius gyventojus imtasi visuotinio smurto. Šiuo laikotarpiu sulaikyta apie 130 tūkst. žmonių, iš kurių 54 tūkst. suimta, 13 tūkst. išsiųsta į lagerius, iki 13 tūkst. nužudyta. 1944–1953 m. iš viso į lagerius išvežta apie 143 tūkst. asmenų. Sovietai taikė įkaitų sistemą, kurios esmė buvo už aktyvesnę partizanų veiklą (puolimus, karo lauko nuosprendžius) bausti nekaltus aplinkinius gyventojus. NKVD ir NKGB taikė tiek atviras represines priemones, tiek ir slaptas, buvo formuojamas agentūrinis tinkas, kuris turėjo sekti visuomenės nuotaikas, fiksuoti antisovietines apraiškas ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje su partizanais. Represinės priemonės buvo taikomos ne tik prieš konkrečius „prasikaltusius“ gyventojus, bet ir prieš visus visuomenės sluoksnius. Ypač nukentėjo ūkininkai, kurie buvo laikomi svarbiausiais partizanų rėmėjais, ir tai buvo dar vienas pagrindas taikyti jiems įvairias represines priemones – kolektyvizaciją, trėmimus.

Be abejo, nuo sovietų vykdytos represinės politikos tapo neatsiejami ir Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, kurie buvo taip pat ir priemonė nubausti partizanų rėmėjus ir sunaikinti ūkininkus kaip socialinę grupę. Trėmimus vykdė SSKP ir LKP bei jų teritoriniai padaliniai, represiniai organai SSRS NKVD ir NKGB. Organizuodami trėmimus jie dažnai veikė kartu, jiems valsčiuose talkininkavo ir vietiniai stribų daliniai. Jau 1945-ųjų vasarą buvo surengti penki žmonių vežimai: birželio 18, liepos 24, rugpjūčio 15, rugsėjo 1 ir 3 dienomis, tuomet jų išvežta po ešeloną. SSRS NKVD-NKGB informavo L. Beriją, kad ištremtos 1 188 šeimos. Skirtingais duomenimis priskaičiuojama, kad per 1945–1948 m. laikotarpį iš Lietuvos galėjo būti ištremta apie 18 tūkst. gyventojų. Masinės deportacijos vyko nuo 1948 iki 1951 m. Šie masiniai vežimai buvo vykdomi vadovaujantis SSRS Ministrų Tarybos nutarimais. Prieš didžiuosius vežimus sovietai pasitelkdavo papildomų kariuomenės pajėgų net iš aplinkinių valstybių, tokių kaip Baltarusija ar Latvija. Deportacijoms vadovavo SSRS MGB įgaliotiniai Lietuvai. Paskutiniai trėmimai įvyko 1952–1953 m., iš viso buvo ištremta apie 111 tūkst. Manoma, kad per 1944–1953 m. laikotarpį buvo represuota (suimta, įkaltina, ištremta) apie 300 tūkst. žmonių, žuvo 20 tūkst. ginkluotos rezistencijos dalyvių.

1944–1953 m. Lietuvoje vyko brutalus karas prieš Lietuvos gyventojus, siekiant vykstančiomis permainomis palaužti žmonių pasipriešinimą ir sunaikinti visuomenės grupes, kurios nesiderino su naująja sovietine santvarka. Žmonių netektys šiuo laikotarpiu visiškai pakeitė Lietuvos gyventojų sanklodą, brutalios priemones palaužė jų pasipriešinimą. Vyko dramatiški pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse, teroras ir prievarta buvo neatsiejamos jų įdiegimo priemonės.

Dokumentų žyma: