Nors sovietinis režimas po 1985 m. skelbė pertvarkos, demokratizacijos ir viešumo šūkius, tačiau realūs veiksmai parodė, kad jo suvokimas apie demokratiją ir viešumą yra savotiškas, turintis ribas, kurias peržengus valdžia tampa griežta ir kategoriška. Buvo aišku, kad nepriklausomybė režimui yra tabu, tad kai atvirai pradėta kalbėti apie nepriklausomybę, jis tapo kategoriškas ir bekompromisis, buvo dedamos visos pastangos, naudojamos įvairios priemonės kovojant su asmenimis, organizacijomis, siekiančiomis atgauti nepriklausomybę. Neformalūs visuomeniniai judėjimai, kuriems kurtis prielaidas sudarė pertvarkos procesai, ėmė kelti visuomenei aktualius klausimus (istorijos baltosios dėmės, ekologijos problemos, biurokratijos piktnaudžiavimas, lietuvių kalbos diskriminavimas ir kt.), o galiausiai – ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjas. Tad SSRS ir Lietuvos SSR prasidėjus pertvarkos procesams, KGB susidūrė su naujais iššūkiais, ypač – su sklindančiomis iš Maskvos žodžio laisvės ir istorinės tiesos idėjomis. Šiai represinei struktūrai teko apibrėžti savo santykį su naujaisiais procesais, prisitaikyti prie naujos politinės padėties ir naujų veiklos sąlygų.

Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje M. Gorbačiovo inicijuotos reformos nepaveikė KGB, nors viešai buvo deklaruojama apie demokratizaciją bei viešumą viduje ir santykyje su visuomene. Spaudoje pasirodė interviu su KGB padalinių vadovais, 1988 m. rugpjūčio 30 d. įvyko netgi KGB pirmininko E. Eismunto ir jo pavaduotojo E. Baltino susitikimas su Sąjūdžio atstovais. Dalyvavusieji susitikime prisimena, kad generolai įtikinėjo, esą jų reakcija priklausys nuo mūsų veikimo būdų: vienokia ji bus, jei tikslo bus siekiama pagal galiojančius įstatymus, ir kitokia, jeigu tai bus daroma juos pažeidžiant , tad sovietiniam režimui buvo svarbu, kad nebūtų peržengtos ribos.

. Pastebėtina, kad KGB veiklos metodai nesikeitė, keitėsi tik jų efektyvumas. LKP ir represinės struktūros atsidūrė joms nebūdingoje situacijoje – reikėjo kovoti su jau atvirai ir viešai savarankiškumo siekiančiomis jėgomis Lietuvoje, vis intensyvėjančiais kontaktais su Vakaras, išeivija, nykstančia informacijos kontrole, mažėjančia visuomenės baime. Reikėjo laviruoti, prisitaikyti ir naudoti tuo metu efektyvias, KGB supratimu, priemones prieš Sąjūdį ir kitas laisvės siekius deklaruojančias jėgas.

Šiuo laikotarpiu kovoti su opozicija prievarta, represijomis nebuvo efektyvu ir netgi nenaudinga, nes tai galėjo sukelti dar didesnę visuomenės reakciją. Tad buvo pasitelkiamos kitos priemonės, tokios kaip Sąjūdžiui alternatyvių organizacijų, tokių kaip „Jedinstvo“, kūrimas, represinių planų, tokių kaip „Metel“, kūrimas, netgi agentų smogikų veiklos atkūrimas, kad per agentus iš kuo arčiau būtų stebima Sąjūdžio veikla ir, remiantis jų informacijos pagrindu, būtų rengiamos kitos priemonės ir kompromitavimo akcijos, menkinami Sąjūdžio žmonės bei jų idėjos ir taip silpninama visuomenės parama.

KGB pertvarkos laikotarpiu sprendė kelis uždavinius: stebėti ir reaguoti, kontroliuoti arba bent jau bandyti kontroliuoti vykstančius procesus Lietuvoje; stebėti ir esant galimybei bandyti daryti įtaką ar pakenkti Sąjūdžio kaip ir kitų naujai susikūrusių organizacijų veiklai bei jo įtakai visuomenei ir skleisti sovietinei valdžiai palankią informaciją tarptautinėje erdvėje. Šie uždaviniai atitinkamai darė įtaką ir KGB agentų veiklai.

Dokumentų žyma: