Iki šeštojo dešimtmečio Lietuva buvo uždara užsieniečiams. Tačiau N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu  sovietinė sistema po truputį vėrėsi pasauliui. Kasmet vis daugiau užsieniečių – turistų ir specialistų – atvykdavo į Lietuvą ir turėdavo daugiau galimybių (nesąmoningai arba sąmoningai) sužinoti apie slepiamus objektus, teritorijas. Todėl buvo griežtai apibrėžta užsieniečių buvimo Lietuvoje tvarka, laikas, judėjimo maršrutai. Be to, šaltojo karo metu vykusi konkurencija karo, technologijos ir mokslo srityse, poreikis slėpti informaciją dar labiau sustiprino KGB kaip cenzoriaus vaidmenį. LSSR KGB manymu, užsienio žvalgybas labiausiai domino SSRS socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai, šalies ekonomikos padėtis, ūkio šakos, susijusios su karine pramone, energetika, transportu, kariniai ir kiti strateginiai objektai. LSSR KGB siekė, kad ir į Vakarus nenutekėtų strategiškai svarbi informacija. Tad svarbu ne tik tai, kur užsieniečiai judėjo, bet ir ką pamatė, su kuo susitiko, kokią informaciją gavo ar perdavė.

Šalies viduje teritorijos kontrolės mechanizmai apėmė visą šalies teritoriją, net konkrečius (pramonės, mokslo įstaigas, susijusias su karine pramone ir t. t.) objektus, žmonių grupes. Lietuvos teritorija, išskyrus tam tikrus miestus (Vilnius, Kaunas, Trakai ir dar keli miestai) buvo uždara. Sovietinis okupacinis režimas savo įstatymais, taisyklėmis apibrėžė santykius su į šalį atvykstančiais užsieniečiais, nustatė buvimo Lietuvoje tvarką. KGB, kaip ir kitos institucijos, jas įgyvendino pasitelkusi savo metodus: operatyvines-technines priemones ir agentūrinį tinklą, įvairias instrukcijas. Pavyzdžiui, KGB organizuodama savo veiklą konkrečiuose objektuose remiasi 1973 m. balandžio 23 d. LKP CK nutarimu Nr. 188-11, kuriame apibrėžta, kokius Vilniaus miesto objektus gali lankyti užsieniečiai (tokias įmones kaip „Pergalė“, „Lelija“, MA chemijos bei matematikos-fizikos institutus, kai kuriuos ryšio objektus, o turistams iš socialistinių šalių galima pateikti ir į Kuro aparatūros gamyklą, „Elfą“, Šlifavimo staklių gamyklą ir t. t. ).

Į Lietuvą atvykti galėjo ne bet kas. Informaciją apie į Lietuvą atvykstančius asmenis KGB rinko iš įvairių šaltinių iš anksto ir sprendė, ar jie nekelia pavojaus, ar juos būtų galima išnaudoti savo tikslams, nors galutinį sprendimą priimdavo partinės institucijos. Į kiekvieną užsienietį žiūrėta kaip į potencialų užsienio spec. tarnybų agentą, nes laikė Lietuvą spec. tarnybų domėjimosi objektu. Lietuvių ryšiai su giminėmis užsienyje, padidėjęs išvykstančiųjų skaičius į užsienį irgi turėjo įtakos Lietuvos operatyvinei situacijai bei KGB veiklai. Ypač akylai buvo stebimi vietinių ryšiai su išeivių organizacijomis susijusiais asmenimis, nes ir jie potencialiai galėjo būti susiję su užsienio spec. tarnybomis, o jų antisovietinė veikla, anot KGB, tai tik įrodo. Atvykstančių išeivių, neva JAV spec. tarnybų agentų, tikslai: rinkti įvairią politinę, ekonominę, karinę, socialinę informacija, verbuoti agentus ir vykdyti ideologinę diversiją t. Y. skleisti antisovietinę propagandą . Sovietinis režimas bijojo ne tik slaptos informacijos nutekėjimo, bet ir žmonių „ideologinio apdorojimo“, vadinamosios „ideologinės diversijos“ (vakarietiško gyvenimo būdo propagavimo ir sovietinės sistemos kritikos), kurią, anot KGB, Vakarai vykdė ir per turizmą, kultūrinius ir mokslinius mainus. Aktyvi antisovietinė veikla išeivijos veikėjams galėjo kainuoti galimybę atvykti į Lietuvą. Į šalį buvo uždrausta atvykti kai kuriems garsiems išeiviams, tokiems kaip Kaziui Bobeliui, Romui Sakadolskiui, Mykolui Drungai ir kt., tačiau draudimas galėjo būti ir atšauktas, tai priklausė nuo tų žmonių elgesio ir pasisakymų apie Lietuvą.

KGB, stebėdama atvykusius užsieniečius, sprendė kelis uždavinius: stebėti turistus ar jų grupes, kad būtų užkirstas kelias šnipinėjimui bei bandymams bendrauti su antisovietiniais elementais (bijota „apdorojimo priešiška ideologija“, arba antisovietinės literatūros apsikeitimo), taip pat esant galimybei verbuoti užsieniečius.

Nors suvokiama, kokią grėsmę gali kelti atvykstantys iš užsienio asmenis, bet kartu tai buvo vertinam kaip ir galimybė išnaudoti turistus savo agentūriniams, propagandiniams tikslams.

Dokumentų žyma: