Ambraziūnas Pranas, s. Vinco
LYA, f. K-10, ap. 3, b. 44, l. 10 ap. 11
P.V. Ambraziūnas buvo sovietų armijos karininkas. 1941 m. pasidavė vokiečiams į nelaisvę, vėliau vokiečių kariuomenės gretose kovėsi prieš sovietų armiją. Po karo bėgo į Švediją.
P. Ambraziūnas buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas. Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atsidūrė sovietų kariuomenės žinioje. Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui pasidavė vokiečiams į nelaisvę. 1941 m. rugsėjį įstojo į formuojamus savisaugos policijos batalionus ir netrukus buvo paskirtas vieno bataliono vadu. Veikė Baltarusijos teritorijoje, saugojo pramonės objektus. 1944-1945 m. tapo 256-ojo lietuvių policijos bataliono vadu. Veikė Latvijos teritorijoje, saugojo Baltijos jūros pakrantę, kovėsi su Sovietų kariuomene. Tarnaudamas batalione buvo pakeltas iki majoro, gavo II laipsnio Geležinį kryžių. Vokietijai kapituliavus 1945 m. gegužę, bataliono vadai motorine valtimi nuplaukė į Švedijos Gotlando salą, kur buvo internuoti. Tačiau 1946 m. sausį P. Ambraziūnas ir dar 8 buvę karininkai buvo perduoti Sovietų Sąjungai. Tada P. Ambraziūnas buvo užverbuotas, gavo slapyvardį „Žalgiris“, įsidarbino muzikos mokytoju gimnazijoje. Bendradarbiauti su čekistais vengė. Žadėjo šnipinėti buvusio Lietuvos kariuomenės generolo žmoną Čepinskienę, bet ir toliau vengė bendradarbiauti. Todėl 1950-10-24 buvo suimtas ir nuteistas 25 metams.