LYA, f. K-10, ap. 3, b. 44, l. 74 ap. - 75

Juozas Markulis nuo 1930 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, vėliau įstojo į VDU. 1936 m. pašauktas į Karo tarnybą, įstojo į Karo mokyklą, kurią 1937 m. baigė gaudamas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1941 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Iki 1943 m. dirbo universitete, kol nacių valdžia jį uždarė. Išvyko į provinciją, dirbo gydytoju. 1943 m. įstojo į LLA. Frontui iš Lietuvos pasitraukus buvo paskirtas VU Anatomijos katedros vedėju ir vyr. dėstytoju. Tačiau netrukus buvo išaiškintas jo priklausymas LLA ir jis buvo suimtas bei užverbuotas. Kadangi pažinojo daug patriotiškai nusiteikusių žmonių, turėjo gerą vardą, juo buvo pasitikima. Partizanams prisistatydavo „Erelio“ arba „Dr. Narutavičiaus“ slapyvardžiais. Išdavė daug žmonių tarp kurių kun. Petrą Liutkų, partizaną V. Gumauską – Gailių bei daug kitų. 1946 m. MGB pavedimu įkūrė fiktyvų Pogrindinį komitetą, kurio tikslas buvo suvienyti ir tada likviduoti partizanų organizaciją. Kartu su partizanais sudarė Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Pradėjus šį fiktyvų vienijimą, buvo organizuojami partizanų vadų susitikimai, po kurių jie buvo suimami. Taip buvo suimtas ir vėliau sušaudytas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Partizanai išdavystę išsiaiškino. 1948 m. bijant susidorojimo J. Markulis buvo perkeltas į Leningradą. Į Lietuvą grįžo tik 1954 m. Nuo tada dėstė VU, buvo katedros vedėjas. Mirė 1987 m.

Nijolė Gaškaitė. Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius. Lietuvos partizanai 1944 – 1953 m. Kaunas, 1996 m.
Stanislovas Abromavičius. Didžioji kova. Kaunas, 1999 m.
Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos. Vilnius: Mintis, 2005, p. 217-230